Žiūriu vis tokią laidą, ir ten klausia jau daug gyvenimo kelio nukeliavusių žmonių: “Tai jei galėtumėte save sutikti jauną, ko sau palinkėtumėt?”. Ir beveik visi atsako: “palinkėčiau mažiau nerimauti dėl ateities, daryti tai, ką darai ir tikėti savimi ir savo kelione”.
Ir pagalvoju, o ko gi aš palinkėčiau sau kaip mamai prieš kokią dešimt metų? Ogi palinkėčiau “tiek nesijaudinti dėl ateities”. Pamenu savo fantazijas užpuolančias “niu nieko jis nenori daryti, nei vartytis, nei ropoti, nieko ir nenuveiks gyvenime”, “jau ji tai nepritaps, tokia jautri, visko bijo”. Tas mamiškas fantazavimas “kaip bus” toks suveltas dalykas. Jame susiplaka ir rūpestis vaikais, ir supratimas, kad vaikystė svarbi žmogaus gyvenime, bet kartu įsipina nepasitikėjimo savimi, gyvenimu persmelktas didingumas – kad mes žinome, kaip tam gyvenime bus, net jei joks mokslas negali pasakyti, kaip vienas ar kitas žmogus užaugs. Du faktoriai negali nusakyti sudėtingų gyvenimo vingių, pamatyti resursų, kuriuos atneša likimas, įvertinti psichikos galimybių. Jei mano gyvenimas būtų nulemtas kaip aš gyvenau kokios 14-os, būtų tikrai liūdna istorija. Ir gerai, kad gyvenimas nėra x+y=z.
“Žinot, labiausiai man padėjo jūsų patarimas nesusireikšminti” – sako viena klientė. Aš ir pati vis primenu sau tai. Nes tas gyvenimo prognozavimas labiau primena būrimą iš kavos tirščių. Gyvenimas daug įdomesnis, pilnesnis, nei mūsų protas gali suvokti. Jame pilna kintamųjų, apie kuriuos, mes neturime žalio supratimo. Rūpintis vaikų emocine gerove yra gerai. Bet gyventi paranojoj “sutraumuoti” savo vaiką ir kiekvieną jo gyvenimo patirtį košti per save “čia jau mano kaltė”, “čia jau aš sutraumavau” yra iš nepasitikėjimo kylantis didingumas. Ir dažniausiai už šito nepasitikėjimo yra kažkoks giliai nusėdęs savo brokuotumo jausmo, kad „sugadinsiu“, „nepavyks“, „jei nekontroliuosiu, bus blogai“, „jei nepadarysiu iš savęs geriausios mamos, būsiu baisi mama“. Tad dažnai už nerimo sutraumuoti vaikus, tupi mūsų jausmas, kad mes nevertos, negalinčios, niekam tikusios, čia slypi mūsų nemeilė sau.
Tad gal palikim ateitį ateičiai ir būkime čia ir dabar. Ne tik su vaikais. Būkime su savimi. Tai daug tikriau nei mūsų neramios fantazijos.
“You don’t ask what a dance means. You enjoy it. You don’t ask what the world means. You enjoy it. You don’t ask what you mean. You enjoy it.”
― Joseph Campbell
valevičienė.lt 