Persekioja mane kartais temos ir atrodo visi kaip susitarę ja kalba. Tai braunasi jį čia į eterį 😊.
Yra tokių vaikų, kurie santykyje ir lengvi. Kuriems atrodo nereikia daug, o grąžina jie daug daugiau – jie patenkinti, ekstravertai, meilūs, kaip mano močiutė amžinatilsy sakydavo, nors prie širdies dėk. Bet yra vaikų, kurių asmenybės santykyje neša nemažą krūvį – galbūt jų emocijos didelės, jų Aš didelis ir jiems reikia nuolat diskutuoti ir kautis su aplinka, kur aš, o kur pasaulis, kai kurie turi daug vidinio irzlumo, kai kurių pyktis yra jausmas, kuris labai netoli visada, kai kurie intravertai, užsidarę ir jiems reikia daug laiko atsiverti, kai kuriems nereikia daug socialinių santykių, kai kurie mėgsta turėti savo erdvę ir ne visada apkabins, prisiglaus, kai kurie turi labai daug energijos ir su jais būti kaip gyventi tornade…Ir kartais tas krūvis ateina ir iš mūsų su vaiku tarpusavio santykio, kur mes kaip du cheminiai elementai, sukuriam kažką, kas turi krūvį, kuris mus kažko moko, bet tame yra sunku, tame visada bus tam tikras „reikalas“. Ekstravertei mamai gali būti iššūkis intravertas vaikas ir nelengva mokytis būti su intraversija, mamai, kuri reguliuoja savo visas reakcijas gali būti iššūkis matyti savo vaiką, kuris drebia savo nepasitenkinimą pasauliu, mamai, kurios pirma reakcija į sudėtingą situaciją „ką nors daryti“, gali būti baisu matyti vaiką, kuris į stresą reaguoja koliapsu „nieko nedarysiu“. Ir taip toliau ir taip toliau…
„Kartais neatlaikau“, „Man su juo būnant reikia susitelkti“, „Labai džiaugiausi, kad jį močiutė pasiėmė vakarui, o ne kitą vaiką, ir taip gėda pasidarė“, „negaliu visą laiką su juo būti“, „kartais nenoriu su juo būti“. Ir visą šitą santykių bangavimą pradedam vertinti „Gal aš nemyliu savo vaiko?“.
Mielos mamos (ir tėčiai)…Kai moteris sėdėdama pas mane verkia, kad jai baisu, jog ji nemyli savo vaiko – tai ir yra meilė! Kai jaučiamės kaltos ir nervinamės, kaip tas vaikas jaučiasi – tai ir yra meilė. Kai vakare gulėdamos lovoje sukame mintyse ratus: „Kas su juo vyksta?“, „Kas su manimi vyksta“, „Kaip jam padėti?“, „koks jis bus užaugęs?“ – tai ir yra meilė!!! Kai mes bandome kurti santykį, kažkas gaunasi, kažkas nesigauna ir vėl kitą dieną bandome iš naujo – tai ir yra meilė…Meilė su krūviu yra meilė su krūviu! Ji ne visada yra “lengva ir gera kartu”. Ji guli vandenyno dugne rami ir nepajudinama, nors išorėje gali vykti uraganai ar štiliai…
Ir šitas santykis, toks nepaprastas, mūsų vidinį matymą nuleidžia giliau. Ne tik santykyje su vaiku, bet ir su savimi. Nes čia mes mokomės išlaikyti santykį su savimi, per priėmimą, kad mes visi esame tik žmonės, per atleidimą sau, per įprasminimą „kokia čia tema?“, per savęs gilesnį supratimą, o ne vertinimą “gera-bloga mama”, “supykau-nesupykau”, “pavargau-nepavargau”. Yra vaikų, kurie suspaudys jums visus jūsų mygtukus, yra vaikų, kurie suks jūsų “temas” ir neišeis taip imti ir išspręsti. Ir man rodos ne vaikus mums tada sunkiausia mylėti, mums sunkiausia mylėti tada save.
valevičienė.lt 