Gimus vaikui jis pasikeitė” – su ašaromis akyse sako Dovilė – “jis neapsikabina, pamiršta pasiūlyti man arbatos, kai darosi, nepaklausia, ar aš pavalgius, nepaklausia, kaip jaučiuosi”. “O iki vaiko jis taip darydavo?” – užklausiu. Ir Dovilė pati sau nustebusi atsako “tiesa pasakius ne, jis niekada to nedarydavo”.
Tai kas nutiko? Ar Dovilės vyras pasikeitė? Pasirodo, jis niekada nebuvo tas, kuris daug galvotų apie emocijas ar kitų žmonių poreikius. Ne iš blogos valios. Tiesiog tai neateidavo jam į galvą. Ir kai jie pradėjo bendrauti, tyliai ramiai Dovilė perėmė atsakomybę palaikyti jų ryšį – apsikabinti vakarais, pasiūlyti pasivaikščioti, pagaminti maistą ir padėti jam ant stalo ir mėgautis tuo, kaip jam skanu ir, kad ji gali duoti, kad ji gali rūpintis. Ir tai veikė kol…kol negimė vaikas. Ir vaiko gimimas nudrenavo didžiąją Dovilės besirūpinančiosios dalį į vaiką. Ir kartu visas jautrumas pradėjo kelti jai poreikį, kad ja pasirūpintų, kad padėtų atlaikyti jos vidinius pokyčius, emocijas, atlieptų ją, nes visą jos energiją susiurbia jos vaikelis. Iškyla naujas gilus poreikis, nuo kurio priklauso jos jausmas ar mane myli, ar mes turime santykį. Nes šio poreikio neišpildymas palieka ją vienišą, pasimetusią, įskaudintą. Ir tas gilus jausmas, kad „kažkas negerai“, „kažko trūksta“ pradeda kilti santykiuose kaip lūkestis, kuris ima spausti Dovilės vyrą. Jis jaučia, kad kažkas pasikeitė, kad kažko iš jo reikia kito, bet ko kito, neįmanoma suprasti. Kas tas „man trūksta ryšio“? Kas tas „tu manęs nesupranti“? Kodėl tai, kaip viskas veikė, dabar nebeveikia. Ir kaltas jis. Bet jam visiškai neaišku, o ką daryti? Nes jis daro tai, ką visada darė. Ir tas bejėgiškumas ima versti jį užsidaryti dar labiau, pykti, atsitraukti, bėgti, vengti, kažkaip laviruoti.
Tikriausiai šitą postą palikčiau va taip. Bet vis girdžiu tą klausimą „o ką daryti?“. Daug ką padaryti būtų gerai iki vaikų, kai mes dar kuriam tą sistemą, kaip aš ir tu būsi. Ne „darymo“ prasme, bet supratimo prasme. Ir mokytis kartu kurti, mokytis abiem dėliotis buityje, abiem palaikyti gyvą emocinį santykį vienas su kitu, bandyti rasti žodžius pasakyti kaip aš matau situaciją, išgirsti kaip kitas mato. Bet aišku…kol mums neskauda, tol matyti mūsų psichika dažnai nenori. „Žinok, aš nepastebiu tų skalbinių, tikrai“- pasidalino Dovilės vyras, kai ji pati suvokė savo poreikius ir davė erdvės savo skausmui, o kartu ir erdvės savo vyrui. Ir ji pradėjo matyti, kad daug ką jis daro, ne dėl to, kad nerūpi, o kad jo pasaulio matymas yra kitoks. „Manau, kad būtų gerai jei tu perimtum šitą sritį, nes aš nespėju. Gal turi minčių, kaip čia būtų galima tą padaryti?“ – kviečia į diskusiją Dovilė, nes ankščiau šita diskusija apie skalbinius skambėdavo iš jos pusės – „tu man visai nepadedi niekuo ir tau akivaizdu, kad nusispjaut“. „Man geriau kažkoks grafikas, gal pavyzdžiui kas antra dieną sudėčiau skalbti. Kaip manai?” – atsako jos vyras. Ir pagaliau jie vienoje vietoje pajuda iš to “TU vs AŠ”, link kartu.
„Tai reik tik sukonkretinti, toną išmokti pakeisti ir santykis pasikeis“ – dažnai girdžiu žmonių lūkestį sau. Deja, žinojimas „kaip“ turi kilti iš supratimo „kodėl?“. Nes jei Dovilė žinotų, kad reikia eiti konkrečiai tartis dėl skalbinių su vyru, jos pačios neįsisąmonintas pasikeitęs emocinis poreikis įkištų pagalius į ratus ir jie pradėtų gal ir gražiai, bet…greit tas skausmas išsiveržtų dar vienu konfliktu. Nes ji labai pyktų, nes jis jai atrodo, kad jis ją emociškai paliko…tačiau matant save, galima pradėti matyti kitą – nesuprantantį, netobulą, nepataikantį, nežinantį, bet tai visiškai nereiškia, kad jis yra nenorintis ieškoti sprendimų. Ir jam sužinoti, per ką eina antra pusė, gali padėti suprasti tą “ataką”, kuri skamba „mums reikia pasikalbėti“ ne kaip grėsmę, bet kaip jos trūkumo jausmą, ne kaip ataką nukreiptą į jį bet kaip desperatišką bandymą rasti palaikymą, bendrumą, rasti naują MES.
valevičienė.lt 