Kai išgirstu šį klausimą paskaitose, galvoju – jei duočiau anketą su tokiu pat klausimu, visi kaip pasitikintys pirmūnai tikriausiai pažymėtumėte varnelę “abu svarbūs”. Ir dar jei patikslinčiau kitu klausimu, ar manote, jog poros santykiai veikia vaiko raidą, irgi nedvejodami parašytumėte “Taip” (kas ne pirmūnai, žinokit, taip, veikia tiek jo kognityvinę, tiek fiziologinę, tiek emocinę, apie ją truputuką užsiminsiu, nes gi taip įdomu!).
Bet yra teorija ir yra gyvenimas. O jis dažniau nei norėtųsi, atrodo taip: “Jis pasakė, kad nori skirtis. Kraustosi. Sako du metus jaučia, kad pas mus nėra santykio. Jam trūko manęs. Tai kodėl jis nieko nesakė? Kodėl sako dabar?? Kai jau išeina!” sėdi šoke dar jauna moteris, kurios gyvenimas byra į gabalus. “Ar nejautėt, kad santykiuose kažkas ne taip?” – užklausiu atsargiai. “Na ne! Am…gal aistros ir nebuvo ten kažkokios ypatingos. Bet svarbiausia, kad viskas gerai buvo vaikams, viskuo pasirūpinome. Ir svarbiausia nesipykom”.
“Apsimeskime, kad viskas gerai” ir “nesipykime” turi labai didžiulę kainą.
Kai gimsta mažiukas, jis iš kart reaguoja į savus žmones, t.y. jis 100 proc. kartų atsisuks į mamos balsą, o ne į gydytojo ir 80 proc. kartų pasirinks tėčio balsą (o ne svetimo jam žmogaus). Jis jau pirmą parą imituoja ir bando pamėgdžioti mimikas. Ir jo širdies pulsas prisiderina prie tėčio ir mamos, o geriausias jo matomas atstumas yra per mūsų dilbį, t.y. iki mūsų veido, kai jį laikome. Taigi, mes nuo pat gimimo sutverti santykiui ir nuo pirmų savo gyvenimo akimirkų bandome suprasti, kaip jis veikia.
Tai kaip tėvų konfliktai veikia kūdikį?
– Jis ignoruos tėvą. Taip…taip…Vaikas nuo tėvo gali nusisukti (nuo mamos ne, nes ji jo išgyvenimo garantas). Pasirodo, kad kai pora išgyvena sunkumus santykyje, vaikas ima atsitraukti emociškai nuo tėvo (nes jaučia tėvo įtampą). Tuo tarpu tėvas, nejausdamas grįžtamojo ryšio iš vaiko, taip pat ima emociškai šaltėti, nebeinvestuoti į santykį (tai puikiai derės su trečiu punktu, žr. žemiau ir labai tinka panaudoti kaip argumentą „mes tau nerūpim“)
– Pasyvus pyktis – tas pats kaip bėgti krosą. Mokslininkai ištyrė, kad kai mes ignoruojame kitą konflikte, kai bandome vaidinti, kad nieko tokio, tai atstumiame kitą ir turime nekalbadienius, mūsų pulsas gali pakilti virš 140. Ir čia jau nebesunku suprasti, kaip tai veikia mažo vaiko simpatinę nervų sistemą (kuri signalizuoja “pavojus”).
– “Tu mano visas pasaulis!”. Vaikas nuo mamos nusisukti negali. Tad mamos pasaulis ima veikti jo supratimą, kaip būti santykiuose. Pasirodo, kai mama jaučiasi blogai santykiuose, ji nesąmoningai ims siekti pasitenkinimo per vaiką.
Čia reik mažo intro. Vienas įdomiausių ir subltiliausių dalykų, ko mes mokome vaiką, nežinodami, kad jo mokome, tai savireguliacijos. Būdami su vaiku ir stebėdami jį, mes “sušokame” taip santykyje, kad vaikas ir patirtų, kad kviečiam į santykį, bet kartu leidžiam jam atsitraukti (ir taip jis mokosi reguliuoti savo vidinį pasaulį), kada jis pavargsta, kada per intensyvu.
Dabar galim grįžti prie mamos vaiko santykio. Pasirodo, mamos, kurios jaučiasi nelaimingos poroje, arba ima ignoruoti vaiką (o vaikui tai kelia daugiau streso, negu nematyti mamos) arba kaip tik pradeda traukti į santykį ir neleidžia atsitraukti (susireguliuoti). (Ir realybėje dažnai šokinėja tarp šių dviejų polių). Kai kuriose tyrimuose pastebėta, kad mama gali net fiziškai stengtis vaiką atsukti į save, kad jis tik liktų santykyje. Ir vėliau šie vaikai sunkiau mezga santykius -jie arba nori bėgti nuo santykių, nes “užgoš”, arba pasirenka narcisistiškus parnerius, kuriems kitas yra mano poreikių tenkinimo objektas. Esmė yra ta, kad tada vaikui sunku jausti sveikas ribas santykyje, kur aš, kur mano poreikiai, o kur kitas. (kaip visada, čia taip supaprastinta, kad egh…bet kitaip reiktų knygą rašyt ir gal keliais tomais 😄).
Ir jei jums kyla mintis, kad reikėtų paskaityti kokią knygą apie tai, kaip mokyti vaiką savireguliacijos, tai taip neprasisuksit. Knyga gal ir gerai, bet…jei bandysit knygą naudoti kaip kokį šuntą, kad nereikėtų susitikti su tuo, kas vyksta mano gyvenime, tai tikrai nepadės.
Tai kuo gi čia baigsim šitą temą? Gal baigsiu tuo, kad kai gimsta vaikai yra gera ir bloga žinia. Bloga žinia yra ta, kad nebepavyks pabėgti nuo savęs ir nuo to, kas vyksta „tarp mūsų“, nebepavyks ignoruoti to, kas vyksta, apsimesti, kad nevyksta, sukruti iliuziją ir joje gyventi. Tačiau yra ir gera žinia – ankščiau ar vėliau šios temos vis viena iškyla. Tik kuo vėliau iškyla, tuo didesnę kainą mes esame sumokėję (savo sveikata, prarastais metais, santykiais, arba tiesiog nenugyventu savo gyvenimu). Tai galima sakyti, ačiū tiems mūsų vaikams, kad jie neleidžia mums pabėgti nuo savęs ir paklausti vienas kito „tai kaip laikomės Mes?“
valevičienė.lt 