Galvoju prisėsiu ir susidėliosiu taškus, kurie gal kažkam pravers. Kodėl „gal“? Dėl to, kad konfliktai toks įdomus, gilus santykių patyrimas, kad vargei punktukai išspręs. Bet tikiuos, bent sudomins.
O sudomins dėl to, kad galėtų konfliktų nebūti, kad galėtume juos greitai išspręsti? Vat ir ne! Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) gali būti labai gilus savęs ir kito patyrimas. Juk, kas yra konfliktas? Tai kai susiduria dvi sistemos, du pasaulio matymai, du realybės patyrimai. Ir konflikte gali būti užkoduotas susitikimas.
Mūsų smegenys gauna begales informacijos, ją tvarkingai sudėlioja, surūšiuoja į struktūras, kurios paremtos mūsų buvusiomis patirtimis ir tada tai pasiekia mūsų sąmonę. Maži, nušlifuoti keli procentėliai informacijos (manoma, jog apie 5 proc. Jei tiksliau), kurie kažkodėl visada patvirtina, ką mes ir taip žinome. Kuo nesaugesni esame, tuo stipriau mūsų smegenys laiko šias struktūras, nes tai išgyvenimo mechanizmas – neiti prie to pačio krūmo, kur kažkada mus užpuolė liūtas. Ir turėdami tą ypatingąjį žmogų savo gyvenime, net nepastebime, kaip smegenys tyliai suraizgo jį ir paverčia mūsų vidinio žinojimo, vidinės sistemos dalimi – „aš jam nerūpiu, nes negrįžo laiku“, „ji vis sako, kas negerai, ji manęs nevertina“.
Ar žinot koks yra pats galingiausias jausmas? Nee, ne džiaugsmas, nee, ne laimė. Ogi nuostabos jausmas (neuromokslas sako, kad tai mūsų smegenis transformuojantis jausmas)! Tada subyra žinojimas ir į vidines struktūras įsiveržia naujas elementas. Taip mes priartėjam prie realybės, patiriam gyvenimo kūrybą. Kai išlipu iš savo užgauto ir keršyt norinčio vaiko rolės ir paklausiu savo antros pusės „o kaip tu esi šioje situacijoje?“, „kaip tu ją matai?“, „kaip tu tame jautiesi“, staiga mano sistema neatlaiko ir momentui aš galiu pamatyti kitą, kaip kitą ir kartu patirti giliausią ryšio patyrimą, kurio taip ilgimės (kurį nesėkmingai bandome ištransliuoti atakuodami kitą). Ir čia yra kryptis, vektorius, kurį galime turėti konflikte. Konfliktas nėra „blogai“, jis gali būti „ateina kažkas naujo“. Ir konfliktų „vengimo“ strategija yra labai trumpalaikė.
Tai kurgi tie punktai? Va:
– Kuo sudėtingesnėmis temomis mes imame kalbėti, tuo stipresnis mūsų laivas turi būti. Tai reiškia, jog santykių kontekstas yra be galo svarbus. Jei mes visą dieną siunčiam vienas kitam žinutę – „ man tu neįdomus“, „aš turiu svarbesnių reikalų“ – labai bus sunku išlaikyti konfliktą ribose, jis vis tiek pereis nuo neiškraustytos indaplovės į tai, jog norėsis vienas kitam iškaukti „kaip man blogai ir tu kaltas/kalta“. Ir jei šitas laivas labai skylėtas, jei jau taip skauda, kad nebesiunčiam ryšio signalų vienas kitam, reik paieškot porų terapeuto, kuris padės atlaikyti tas bangas.
– Konfliktui reikia ribų. Tai reiškia mums reikia susitarimų, taisyklių, kaip mes konfliktuojame. Pvz., išsiaiškiname apie ką yra nesutarimas ir nenukrypstame nuo temos, kalbame apie konkrečią situaciją, kalbame apie savo jausmus, neintepretuojame kito, o klausiame jo/jos ir t.t.
– Yra viena taisyklė, kuri verta atskiro punkto – konflikte turime stebėti emocinį lauką. Pyragui iškepti reikia tinkamos temepratūros. Kai pradedam matyti, jog temperatūra kaista, mes atsitraukiam ir leidžiam sau nurimti, bei naujai įsivardinti, ką norim pasakyti. Čia lengviau pasakyti, nei padaryti. Jei kito žodžiai ar veiksmai pažeidžia mūsų savivertę, mes negalėsim atsitraukti. Kodėl? Todėl, kad tada likus vienam ar vienai, mano vidinis kritikas pradės mane ėsti „sakiau! Visada šitą žinojau, kad tu nieko verta ir niekam tu nerūpi“ ar kelti kaltę „pati prisidirbai“, „pats kaltas“. Na ir eisim „žudyt“ kito, kuris sujudino šias tamsias mūsų vidines struktūras. Dėl to, norint mokytis būti konflikte, neapsiesim be laiko tik su savimi, kad išmoktume girdėti ir suprasti savo vidų, jo neprojektuoti į kitą, prisiimti sveiką atsakomybę (kuri skirias nuo aukos rolės), susitikti su savo vidiniais agresoriais.
– Santykiuose būtina turėti ramaus laiko, kai mes tiesiog kalbamės, kaip jaučiamės vienas su kitu. Jei šita refleksija vyksta tik tada, kai konfliktuojam…tai mes ir konfliktuosim. O kada gi išpilti tą visą sukauptą turinį?
– Ar kalbatės apie tai, kaip jūs iš esmės konfliktuojat? Kaip tame jaučiatės? Kaip konfliktus matėt savo vaikystėje ir ką perėmėt? „Žiek, man jau čia įsijungia ta vieta, kai noriu bėgti“ – pasidalina jis, ir ji, žinodama jo patirtis supranta, kad tas atsitraukimas, kuris vyksta kai emocijos ima kaisti, nėra „kad jam nerūpi“, o yra „man baisu, jaučiuosi bejėgis“. „Ačiū, kad pasakei. Pabandysiu perfrazuoti, ką norėjau pasakyti, gal po to tu pasakyk, kaip tu tą supratai?“ – mažina įtampa ji ir jie meta vienas kitam ryšio siūlą vėl.
– Laikas. Laikas labai svarbu. Kada mes turime šitą pokalbį? Kai pavargę, skubam? Ar kai skiriam tam laiko, ateinam pergalvoję ką ir svarbiausia KAIP pasakyti tai, ką norim pasakyti?
– Pirma frazė ar frazės yra be galo svarbios. Jos duoda toną visam pokalbiui. Dėl to jei jau jaučiam, kad atėjo reikalas kažką aptarti, tai labai pergalvokit, kaip tą pradėsit. Jei pradėsim nuo atakos – pokalbis taps karo lauko zona. Jei pilsim tik tai, kas nepatinka, bet nebūsime dalimi sprendimo – tai kitą įvarys į beviltiškumą ir jis ginsis. Jei nebandysim išgirsti kito istoriją, situacijos matymo – mes suksimės savo projekcijų pasaulyje ir šis pokalbis nieko naujo neatneš. Pavyzdys (prisiminiau mokyklos vadovėlius 😄) „Kai tu padarai…., aš jaučiuosi…., man reikėtų/gal galim paieškoti kartu sprendimo?“.
– Poros kurios orientuojasi į „mes“ jausmą, turi didesnį šansą išlikti kartu. Taip, kad kartais galime laimėti, bet iš tiesų pralaimėti.
Perskaičiau pati tuos punktus ir galvoju, na va kaip paprasta – imi, padarai ir valio, gyvenam ilgai ir laimingai. Egh…grįžkim prie realybės. Mūsų santykiuose dalis konfliktų niekada neišsispręs. Yra temos, kuriose mes nuolat sukamės. Ir čia svarbūs du dalykai. Visų pirma kalbėtis apie mūsų fantazijas, tikslus, lūkesčius ne tik santykiams, bet ir gyvenimui. Šie vidiniai žemėlapiai gali labai skirtis, bet kai mes juos matome yra lengviau tame skirtingume išbūti, nepriimti visko egocentriškai. Ir kitas dalykas, konflikte, kaip ir sekse, dažniausiai KAIP yra svarbiau nei rezultatas. Tad linkiu stiprių valčių ir bangų, kurios ne paskandintų, bet išmokytų. Ir kaip jau esu rašiusi, vienai blogai patirčiai reiks sukruti penkias geras patirtis – apsikabinkit, pasakykit, kad mylit vienas kitą, išgerkit arbatos žiūrėdami į saulėlydį, išeikit pasivaikščioti, padūkit…
valevičienė.lt 