“Aš vėl jums pasakoju tą pačią istoriją”, nerimauja klientas prieš mane. Taip, šitą istoriją mes sukiojame kaip geometrinę figūrą erdvėje. Ji ilgoje terapijoje skamba kaip pasikartojantis muzikos kūrinio motyvas. Bet kiekvieną kartą jame atsiranda naujų elementų, nematytų kampų, nepatirtų atspalvių ir tonacijų. Ir taip, po truputi, po žingsniuką, tas besikartojantis, erzinantis akordas, kuris sukdavosi to žmogaus gyvenime virsta muzikos kūriniu, kurį klausantis apima vidinė pagarba.
“Kaip tu užaugai?” – klausiu, bandydama pradėti tos isotrijos sukimo kelionę. “Jums terapeutams vis tie tėvai ir vaikystė svarbi. Man atrodo viskas buvo normaliai. Nelabai ką ir prisimenu” – bandydamas išlaikyti vidinę kontrolę ir atstumą atsako terapijos pradžioje žmogus. “Prisimeni, nuo ko mes pradėjome?” klausiu po metų ir abu nusijuokiame – “negaliu patikėti, kaip viskas pasikeitė, pasirodo mano gyvenime buvo tiek daug ir ne viskas buvo “normaliai”.
Ateiname į terapinę erdvę, uždarome duris, atsisėdame priešais terapeutą ir labai dažnai tyliai norime, kad jis per atstumą suremontuotų tą sugedusį akordą, vis skambantį mūsų gyvenime.
Mes visi turime istoriją. Tik kol jos nežinome – istorija turi mane. Kas yra pasaulis? Kas esu aš? Kas aš esu kitam? Kaip būti su kitu? Tai labai sudėtingi klausimai, kuriuos klausiame nuo pat gimimo. Ir atsakymai, kuriuos išgirstame, patiriame ir pamatome nėra mūsų pasirinkti. Jie mums yra perduodami. MEs patenkame į jau sukurtą pasaulį, mums paruoštą istoriją, kurią tėvai atsinešė iš savo tėvų, o tie tėvai atsinešė iš savo. Ji nėra tik apie įvykius, kurie mums nutiko, kurie nutiko aplinkoje, kur mes gyvenime, laike kuriame gimėme. Tai yra tai, kaip aš tai viduje patyriau ir ką tai sukūrė mano vidiniame pasaulyje. “Virš mūsų visada kabo Damoklo kardas” sakydavo mano senelis – patyręs karą ir suvietmetį ir dėl to visada jutau, kad pasaulis baisi vieta, tad turi laikyti, daryti ir niekada nepaleisti, nes “bus blogai”. “Tu geriausiai nuramini girtą tėvą” išgirdo mano viena klientė vaikystėje. Ir ji gyveno istoriją, kad jos poreikiai nėra svarbūs, kad ji turi “laikyti” kitus, net savo sąskaita, nes antraip nutiks kažkas baisaus. “Tau vis reikia ir reikia, negaliu pakelti tavęs” išgirdo kita klientė iš savo pervargusios vienišos mamos. Ir ji įkrito į akordą, kad jos kitiems per daug. “Nieko tokio, man gerai” atsakydavo ji, net kai viduje kaukdavo. “Aš nenoriu kitiems užkrauti savo bėdų” ir su šypsena klausydavo draugės gyvenimo niekada nepapasakodama apie savo, kuris palikdavo keistą vienišumo garsą, net kai telefonas nuolat pyspėdavo nuo žinučių…
Ir ateina diena kai nusprendžiame “kažką daryti” su šitu nepaliaujančiu motyvu. Mes norime, kad jis išsijungtų…Kad kas nors jį amputuotų…Ir dažniausiai net neįtariame, kad kelionė prasidės nuo to, jog vis grosime šį akordą ir labai atidžiai bandysime klausytis, bandysime pajausti apie ką jis ir ar tik jis skambėjo?
Mūsų istorija turi mus tol, kol mes jos nepapasakojame sau ir kitam. Kol neišdrįstame jos pajausti. Kol neišrašome ant popieriaus, neištapome ant drobės, neišverkiame klausydami muzikos. Bet kai duodame jai erdvės išsiskleisti, ji nejučia pradeda kisti, pildytis, artėti prie mūsų. Ir netikėtai, o kartais sąmoningai spustelim naują klavišą, naują garsą. Ir taip po truputį pradedame kurti savo istoriją, kuri yra daug daugiau nei tas vienas akordas, bet kuriame tas akordas kartu turi erdvės būti ir įgauti naujus atspalvius.
Tai, ką esame patyrę yra didelė dalis mūsų. Mes nebūtume mes, mes nebūtume tokie, kokie esame, jei to nebūtų. “Aš turiu gebėjimą klausytis kitų. Bet dabar galiu rinktis rizikuoti pasirodyti kitam, ateiti į santykį kaip AŠ” – sugroja naują tonaciją, klientė gyvenusi su girtu tėvu. “Aš supratau, kad tas jausmas, jog manęs bus per daug, yra tai, su kuo aš užaugau. Bet tai nėra apie mane. Tai yra tai, kas man nutiko. Tai ne manęs buvo per daug, tai mamai situacijos buvo per daug. Ir aš neturiu neštis šitos istorijos. Ir aš esu tas žmogus, kuris žino, kaip svarbu duoti erdvės kitam žmogui, kai jis kalba. Tikriausiai niekada to nebūčiau taip giliai pajutus, jei pati nebūčiau patyrus, ką reiškia neturėti erdvės. Ir kartu dabar jaučiu, kad galiu mokytis rinktis. Kiek duoti erdvės kitam ir kada paprašyti erdvės sau, kai man to reikia ir patirti, jog ne tik, kad „nieko baisaus nenutinka“, bet nutinka kažkas nuostabaus” – ir taip tas trijų klavišų derinys tampa nuostabia melodija, kurią ji pasirenka groti. Ta istorija tampa gija – jos istorijos dalis, bet ne apie jos esmę.
Tad linkiu vilties pradėti pasakoti savo istoriją, meilės sau, kad išgirstumėt tos istorijos tonacijas, akordus ir drąsos kurti savo simfoniją ir jos klausytis.
valevičienė.lt 