Taip, mes norime kontrolės, ir kažkas už scenos tyliai cypiai “nee, kontrolės aš nenoriu”. „Man patinka viską paleisti“, ir kitas balselis už scenos pučia įkyrias fantazijas (kaip būčiau pasakius, kaip bus, jei…), kur bent jau taip galima grąžinti kontrolės jausmą. Man labiausiai patinka tas balsas už scenos. Taip, dažniausiai klientai atėję į terapiją nori tą balsą kaip nors užčiaupti ir suvaldyti tai, ką jis daro. Bet jis daro viską, ką gali, kad nenukryptume į vienpusiškumą. Juk nelabai geras jūreivis bus tas, kuris taškosi su bangomis, nes gi trukdo jos plaukti, kur jis nori. Arba pasileidžia „kur vėjas neša“ ir bando įtikint save, kad „viskas gerai“ .
“Aš mėgstu kontrolę” – tapatinasi su viena puse žmogaus sąmonė. O kitas tapatinasi su kita puse “man patinka, kai viskas pagauna tą flow momentą”. O aš sėdžiu ir galvoju, kaip gerai, kad sąmonė visada ieško balanso. Nes kuo daugiau mes esame vienoje pusėje, tuo stipriau kažkas bandys atsverti iš už užkulisių. Kaip tai vyksta?
“Paimk savo gyvenimą į rankas” šaukia seminarai ir psichologijos knygos. Ir apsikabinę dar dvi self-help knygutes, kuriose yra viltis, kad gyvenimas pagerės, bėgame į kino teatrą, kur meilė trykšta savaime, kur reik tik atrasti vienas kitą ir tose akyse paskęsti, kur mes nujaučiame, suprantame vienas kitą, ir galim tiesiog būti. Ir plaukiojam tame vykstančiame procese kartu su herojais, ir nenorim išeiti, nes namie laukia antra pusė, su kuria turėsim derėtis dėl indų plovimo ir kuri neturi mūsų poreikių skanerio ir dažniausiai nežino, ko mums reikia (na, aišku, reiktų pridėti, kad mes patys nelabai dažnai žinom, tik jaučiam, kad “reikia kažko”). Argi ne nuostabus balansas?
“Aš mėgstu kontrolę” mano kabinete sėdintis vyriškis pasakoja apie knygas, kurias skaito. Kurių pavadinimų jau net ir nepamenu, bet jos visos skamba maždaug “tu atsakingas už viską”, “esi savo gyvenimo kalvis”, “nusistatyk tikslus ir jų siek”. (Ir jei kam nors jau kaista noras parašyti komentarą, kad gi tai tiesa, tai įkvėpkit ir iškvėpkit, čia ne apie tai, kas yra tiesa, čia apie balansą). Ir viskas gerai tam vyriškiui, kuris siekia savo tikslų, kuris pasiekia. Bet…”jausmai nesąmonė, reik logiškai, racionaliai mąstyti” – bando mane įtikinti savo argumentais. “Tai kokį jausmą pagrinde jaučiat?” – “Gal sakyčiau pyktį. Jis visada yra, geriau nesigilinti į tai” ir priduria “jūs man tik padėkit santykius susitvarkyti“. „Ir man rodo, aš geriu alkoholio daugiau, nei reikėtų…” priduria atsargiai. Va štai mums ir balansas. Neša pykčio banga kontrolę įsimylėjusį vyriškį, kad ir kaip jis priešintųsi. Jis mato tik pasekmes, kurias bando glaistyti, sukontroliuoti, ir kartais nuo tos įtampos nulūžta sistema, tada eina gerti. Ir žinau, kad mes ilgai tupėsim toje baloje, kuri vadinasi “nenoriu savęs suprasti, noriu, kad kažką sužinočiau, jog paremontuočiau save dar geriau”. Ir pasąmonė tada sako: “catch me if you can”.
“Man patinka flow jausmas”. Sako kaip mūza sėdinti priešais moteris. Jai savęs pažinimas toks sakyčiau gyvenimo hobis, jei ne gyvenimo centras. Gerai įvaldytos “meilė sau”, “vidinis vaikas”, “ryšys su savimi” frazės. Tik tas nuolatinis savęs ieškojimas nepadėjo suprasti, “ko iš tiesų noriu”. Nes savęs pažinimas tapo būdu pabėgti nuo tikro rizikavimo, bandymo, tyrinėjimo ir… klaidos, nusivylimo, kaltės, atsakomybės. Tas flow rūkelis tapo būdu susikurti saugią savo olą ir joje jaustis ypatingai. “Tik vienintelė bėda, kad aš nuolat nesusitvarkau su įkyriomis mintimis apie ateitį, vis suku situacijas “kas bus”, vis nerimauju”. Nes jos psichika bando grąžinti kontrolę bent jau fantazijose, numatyti visus scenarijus, kurie gali nutikti, kuriuose ji patirs jausmus, su kuriais atrodo nesusitvarkys. Psichika nori sukurti strategiją, kurioje pavyktų išvengti tų “sunkių” jausmų. Ir aišku, kaip dažnai nutinka, ji „kažkaip“ susirado, kaip ji pati sako „labai toksišką vyrą“, kurio kontrolė suviliojo ir sugundė, bet kurio kontrolėje vyksta aukos ir agresoriaus šokis.
Tai va, taip ir pabaigsiu. Nes čia gera vieta pabaigti. Juk nuostabi mūsų psichika, kuriai nėra didelio skirtumo, į kurią pusę mūsų sąmonė nukryps – kontrolės ar nekontrolės, nes ji visada pasąmonėje kompensuos ir atstatys balansą. Kai jaučiamės bejėgiai konflikte, po to vis mintimis grįšime į jį ir fantazuosim, ką “būtume pasakę”, sukontroliavę su savo darbine situacija, padarę viską, kad pasiektume darbe rezultatų, kad visiems patiktume, grįžę namo maištausime viduje “kodėl aš turiu pasakyti, ko noriu, negali jis/ji suprasti?”. Arba sukdamiesi savo perfekcionizme vis ką nors įsimylėsime ir leisime sau ištirpti ir tiesiog būti bent trumpam.
Kas yra tikroji galia? Kas yra tikras galėjimas? Ir kiek galios turi jūreivis jūroje plaukdamas savo buriniu laivu?
valevičienė.lt 