valevičienė.lt

Ne viskas paprasta su tuo atleidimu. Labai gerai kartais yra pasitikrinti, kada verta paleisti savo galios paiešką, o kada verta stabtelti ir pasikalbėti, nes kitaip tai ims kauptis ir iššaus visiškai netikėtoje situacijoje, kurioje tas kitas nesupras, kas čia vyksta. Papasakosiu istorijas.

Scena Akropolyje.

„Blyn kokia čia scena Akropolyje“ – pagalvojo Ieva, bet kelio atgal nėra. Ji drožia su vaikais į parduotuves, atstūmusį taip vyrą, kad jį užgriaužtų kaltė. Nes gi nepribaigsi jo Akropolyje, per daug liudininkų.
„Nieko nesuprantu, tik paklausiau, ar manęs čia reikia?“ – stovi Tomas ir jau žino, koks bus šiandien vakaras. Vytis? Nesivyti? Ką daryt? Kas čia nutiko?

Penkios minutės iki tos frazės, kuri susprogdino.

Jie pietauja. Ieva jaučia, kad mieliausiai važiuotų namo. Bet pažadėjo dukrai, kad padės išsirinkti drabužių. Dukra paauglė ir tiksliai žino, ko nori. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bus ilgas procesas ieškojimo ir diskutavimo, kaip rasti tai, ko ji nori. Grūdimasis tarp žmonių. Striukių tampymas. Maišų.
Prie jų prisijungė Tomas su jų mažiausiu vaiku. „Ačiū Dievui, padės atlaikyti tą apsipirkinėjimą su vaikais“ – galvoja Ieva, nes mažiukas niekur jau nenorės važiuoti namo. Reiškiasi liks apsipirkinėti kartu. „Tu žinai, ką reikia nupirkti?“ – pasitikslino Tomas. „Taip“ – atsakė Ieva, neįtardama, kad jis nenuskaitys to „Taip“, kuris reiškia „taip, žinau, bet ilgai ieškosim „TO“. Tomui tai reiškė „taip, nueinam, paimam, sumokam ir namo“.
„Tai aš važiuosiu namo, jei manęs čia nereikia (?)“ – ištaria Tomas frazę, kurios žodžių nesukalibravo. Kuri jam buvo klausimas. Jai buvo teiginys. Ir ji susprogo.

„Tai reikėjo pasakyti, kad tau taip netinka ir būčiau likęs, o tu apsisukai ir nudrožei su vaikais“ – po trijų valandų namų virtuvėje bando laviruoti Tomas. „Aš negalėjau!” – iškošė per dantis Ieva. Tada buvo pauzė. Ir tada su ašaromis tyliai pasakė “Aš negalėjau”.

Atsukim laiką 24 val. Prieš scena Akropolyje. Namai. Vėlokas vakaras. Ieva grįžo po darbo nuskalusi. Savaitės galas. Resursai visiškai ant ribos. Ir įžengus į namus pajuto, kad visi namuose išsitaškę. Vyras piktas, bando žiūrėti krepšinį. Vaikai nemiega. Pikti, siaučiantys, užgauti tėčio pykčio. Ji įkvėpė, iškvėpė ir nuėjo pas vaikus. Dar valandą laiko ramino, leido jiems išsibambėti apie neteisingą pasaulį, piktą tėtį. O pati mintyse kartoja sau „nu kodėl aš turiu šitą daryti? Kodėl jis žiūri krepšinį, o aš sėdžiu su vaikais?“. Ji jautė savyje pyktį, bet nusprendė „dzin, maty galai“ ir nuėjo miegot. Ji „atleido“. Tačiau tas patvinęs jausmas „kodėl viską aš?“ niekur nedingo. Ir scenoje Aktopolyje frazė (ar klausimas) pradūrė geizerį joje.

Scena Nr.3. Virtuvė.
“Tai mes tiesiog labai skirtingai supratome situaciją” – Tomas bando suvaldyti konfliktą. Ieva tai stebi. Jis labai retai tą daro. Dažniausiai santykiuose tai yra jos “arkliukas”, kuris labai viliodavo, nes tada ji jausdavosi galinga, bet palaipsniui pradėjo atsibosti, varginti. Ir šitoje situacijoje Tomas žengia žingsnį iš „aš išgirdau, aš galvojau, aš supratau, buvo taip“ į „kas čia vyksta ir kaip MES esame čia“. „Aš atsiprašau, tikrai nežinojau, kaip tu jauteisi vakar ir atsiprašau, kad ne taip tą frazę pasakiau. Man būtų aiškiau suprasti, kas vyksta jei pasakytum“ – labai švelniu tonu Tomas žengia žingsnį nuo „aš tai taip, o tu tai anaip“ prie „Mes“. Ieva vis dar stebi, kas vyksta. Joje kažkas skyla į dvi dalis. Ji žino, kiek jam kainuoja toks žingsnis pereiti prie to „Mes“, nes jo logikos pasaulyje „mano tiesa yra visuotinė tiesa“ yra labai stipri. Ir jis atsiprašo, bando ieškoti jos. Viskas. Rodos situacija išsisprendė. Jis pripažino jos jausmus, jis žengia žingsnį link jos, atsiprašo.

Bet Ievoje yra ir kita pusė. Ji pradeda jausti, kaip ieško viduje priekabių, skanuoja pokalbį dar kartą ir nori visa tai dar pratęsti. Užgauta. Negi taip ims ir pasbaigs viską. Ji jaučia saldų norą jį dar „pakankint“, papilstyti savo pyktį. Ne iš sadistiškų paskatų, ne…Iš noro pabūti toje galios pozicijoje, kol jis nesikauna, kol jis pažeidžiamas. Ir ji kažkur giliai supranta, kad čia labai jautri vieta. Nes šioje vietoje ji gali pribaigti Tomo pastangas. „Ką aš čia darau?“ – staiga įsijungia Ievos vidinis stebėtojas. Ir tai yra momentas, kur Ieva paleidžia, atleidžia, atsisako vilionės. Ji apsikabina Tomą ir pati įžengia į „Mes“.

Scena Nr…. Psichoterapeuto kabinetas
Šitą porų dinamiką tenka stebėti labai dažnai. Galios saldumas, kuri ateina iš patirtos bejėgystės labai vilioja. Tačiau galia visada laiko mus „Aš“ erdvėje ir neleidžia pereiti prie „Mes“. Galia svarbus dalykas. Terapijoje dažnai tenka perreguliuoti, sukalibruoti galėjimo jausmą. Tačiau labai dažnai išsilyginusi galia pradeda krypti į kitą pusę. Dažnai mažiau galios jutęs peršoka į tą polių, kur nebenori galios paleisti. Dažnai ta švytuoklė švysteli į kitą polių.

„Jis man šią savaitę gėles nupirko ir nusivedė į pasimatymą“ – sako klientė, kurios vyras pagaliau išgirdo jos vidinį poreikį patirti daugiau jausmo „Mes“, „kartu“ (ir ji pagaliau atrado savyje jėgos taip ištransliuoti, kad jis išgirstų). „Aš tikrai nesupratau ankščiau, kiek jai to trūksta“ – su švelniu nuolankumu sako jos vyras. Jis žengė žingsnius.
Bet kas pradeda vykti su ja? „Aš netikiu, man rodos, kad jis tai daro tik dėl to, kad reikia“, „man atrodo, kad tuoj vėl nieko nedarys ir nieko čia nebus“ – jos vidinis demonas „tave vis tiek paliks“ laiko ją dinamikoje „yra negerai“, „nepakankamai“. Ji kenčia nuolat patirdama tą „negerai“, bet kartu jaučiasi galinga „taisydama“ santykius, užsitikrindama, kad ji ras visas duobes, galinčias privesti prie palikimo, ji taip laiko ryšį. Ryšį, kuriame ji yra daranti, ji yra galinti. Nes patikėti tuo „Mes“ reiškia prarasti dalį galios, dalį kontrolės, tai surizikuoti pasitikėti. Tačiau jai, skaudžiai paliktai vaikystėje, tai labai sunku padaryti.
Matau, kaip ji ieško, kas čia dar buvo negerai per savaitę su tokia desperacija, nes šiame momente ji negali perlipti į naują santykių dinamiką, apie kurią iš tiesų svajoja, kurios taip nori. Ta dalis sumenkins, nepastebės jos vyro žingsnių. Jis jausis vis nepataikantis. Jis atsitrauks. Nebebandys. Ir joje ta destruktyvi dalis atsikvėps, kad pasaulis vyksta taip, kaip visada – ją palieka, ji yra nesvarbi. Ji žino šitą pasaulį, jis nemielas, bet jis savas ir saugus.

Tad yra tokia subtili riba, kur mes turime grąžinti sau galią ir galėjimą. Ir kur turime paleisti mėgavimąsi ta galia. Tačiau nauja, reiškia nepažinta ir neretai tas „nepažinta“ gąsdina. Laikyti savo baimę, suprasti apie ką ji ir kartu matyti, kas vyksta, leidžia pasirinkti, pasirinkti surizikuoti. Nes tik taip galėsime įlipti į naują santykių dinamiką. Tik taip atrasime kitą ir save naujai.