valevičienė.lt

Neseniai rašiau straipsniuką apie galią poroje ir kada ją paleisti. Ten trumpai užsiminiau apie vyrą Peterį Peną, niekada nenorinti suaugti. Po to straipsnio pasipylė jūsų žinutės, kuriose rašėte „taip man yra“, „aš ištekėjau už tokio vyro“, „ką daryti?“.

Tad galvoju, imsiu ir papasakosiu apie tai, kas yra ta Peterio Peno ir Vendy istorija. Čia tik viena iš istorijų – gyvenime jų atspalvių yra begalės. Bet gal kažkam susisies ir padės suprasti, pamatyti. Tad išsivirkit arbatos, nes nujaučiu, kad gausis ilgesnis tekstas nei įprastai.

Peteris Penas – berniukas, kuris neturi tėvų ir kuris gyvena su kitais berniukais magiškoje šalyje, kurioje niekada neužaugama. Tiesa pasakius, kai Vendi jo paklausė, kur jo tėvai, jis net pyktelėjo „Aš neturiu tėvų!”. Jis nenori susisieti, nes ten tikriausiai skaudėjo. Peterio Peno žmogiškasis gyvenimas yra sužeistas ir kažkas yra nutikę jo vaikystėje, kad jis užstrigo amžino paauglio stadijoje. Jis nėra gavęs tikro ryšio, dėl to jo būdas sukurti savo savivertę yra bėgti į fantazijų pasaulį, kuris žavus, viliojantis, bet jis neturi pagrindo po kojomis. Peteris Penas realiam gyvenime yra susikūręs pirma vaizdinį apie save ir tada tas “vaizdinys” tampa “aš”. Dėl to šitas vaizdinys yra labai pažeidžiamas ir už jo tupi didžiulis pyktis. Jei Peteriui Penui realiame gyvenime, realiuose santykiuose kažkas bando parodyti jo šešėlį, jis ima tūžti, pykti. “Ne, aš ne toks”, “tu čia prisigalvoji”, “o tu…”, “tai tu mane privedei iki šito” – jis gina sukurtą fantaziją „koks aš esu“  ir niekada nenori priimti kitos savo dalies, tad niekada negali ir augti, niekada negali tikrai pamatyti, kaip jis veikia kitą žmogų. Jis negali pasakyti: „aš nenorėjau tavęs užgauti, pasakyk, kas nutiko, noriu suprasti, kad galbūt kitą kartą mes to išvengtume“.

Jei žiūrėti į Peterio Peno vaikystę, labai dažnai joje yra narciziška „stipri“ mama, kuri  psichologine prasme “kastravo”, nugalino savo vyrą, kuris dažnai ima atsiriboti, gerti, bėgti, nedalyvauti šeimos gyvenime. Ir tada motina visą energiją nukreipia savo “berniukui”. Bet tai niekada nėra apie jos sūnų, jis visada turi atitikti jos fantaziją, būti “jos berniuku” ir taip niekada negali patirti ir atrasti savo Savasties. Jis dažnai priima šitą rolę, tačiau pasąmonėje yra be galo daug pykčio – pykčio motinai, kad ji taip supančioja (ir šitas pyktis taškysis santykiuose su žmona), jis yra agresyvus psichologine prasme, nes neturi tėvo  – tos struktūros, kuri galėtų padėti užaugti. Jis nežino kaip tapti vyru, dėl to lieka berniuku. Tad Peteris Penas yra žavingas jaunuolis, žinantis visokių teorijų, fantazuojantis apie pasaulio tvarką, filosofuojantis, dažnai daug darantis ir visada pilnas idėjų. Bet realūs pasiekimai jo nemaitina, nes jie tampa įvaizdžio dalimi, būdu, kaip įtvirtinti save kitų akimis, o ne sukurti tikrą pasitikėjimą savimi. Jo šešėlyje tupi nesaugumas, kaltė ir pyktis. Ir dažniausiai tai, kad jis turi gilaus nepasitikėjimo, galima pamatyti tik pabandžius pakviesti santykiui. Kaip pabandė padaryti Vendi – ji pasiūlė jam savo bučinį ir jis nesuprato, kas tai yra ir jis atsisakė. Jis atsisakė tikro santykio ir išskrido.

Peteris Penas dažnai ieško Vendi. Kas ji yra tokia? Tai „geros mergaitės“ rolėje gyvenanti moteris, kuri turi labai panašią dinamiką kaip ir Peteris – turi atitikti tėvų vaizdą, kokia ji turi būti, ir tai niekada nėra apie ją, jos Savastį. Ji išmokus jaustis kalta dėl kitų jausmų, jai sunku pajausti savo pyktį, dažnai sunku suprasti savo poreikius, labai baisu konfliktuoti. Ji yra nepamatyta ir dėl to nelabai jaučia savo galią ir jėgą. Jos būdas susisieti su kitais – būti gera “mama”, rūpintis, padėti, daryti. Ir Peteris Penas sujudina jos sielą, kurioje ji jaučia tuštumą, kad jie kartu patirs nuostabius nuotykius, ir ji atras tą gilų džiaugsmą gyvenimu, ji atras Save. Peteris suvilioja viltimi, o joje pritrūksta vidinės „raganos“, išmintingos moters intuicijos pajausti, jog tai oras be žemės.

Pradžioje santykių tai ir vyksta. Kelionės, nuotykiai, „gilūs“ pokalbiai.  Ir jos mamiškas rūpestingumas be galo vilioja Peterį, nes tai yra tai, ko jis pasąmoningai ieško – tos jį pamatančios mamos. Ir kai Vendi susižavėjus klausosi jo nuotykių prie pusryčių stalo, jis jaučia, kad tai yra tai, ko jam labai reikia. Ir visa tai veikia tol, kol neištinka gyvenimas. Dažniausiai tą tikrą gyvenimą atneša vaikas. Jis lyg susprogdina visą šitą magišką burbulą.

„Mes susilaukėm vaiko, ir kažkas labai pasikeitė santykiuose“, „aš norėjau, kad jis kartu su manim ruoštųsi gimdymui, bet jis atsisakė ir aš bandau jį priimti tokį, koks jis yra, juk jis turi teisę“, „jis negali manęs išleisti penktadienį pasivaikščioti ir pailsėti, nes jam reikia eiti su draugais pažiūrėti krepšinį ir alaus pagerti“, „jis visada labai užsiėmęs darbais ir vis prisigalvoja visokių projektų, kur jaučiu, kad kuo daugiau visko daro, tuo mažiau būna su mumis, nors sako, kad čia viską daro dėl mūsų ir aš nežinau kaip reaguoti, gal aš jo nevertinu?“ – dažniausiai į terapiją ateina Vendi. Nes Peteris nenori prisisiūti savo šešėlio, kurį pametė,  ir terapija pasąmoningai gąsdina – „ką, mes patys negalime?“, „viskas gi turi vykti natūraliai“. Peteris nenori sąmoningumo, nes tai gąsdina.

Vendi mamiška energija, gimus vaikui, pasisuka į vaiką. Ji nesaugi, labai nepasitikinti savimi, ir vaikas uzurpuoja visą jos dėmesį ir nerimą. Peteris jaučiasi paliktas. Ji pradeda norėti ir pasąmoningai transliuoti, kad jis įsitrauktų į gyvenimą su ja, kad jis įsipareigotų, kad jis prisiimtų atsakomybę – tai yra tai, ko jam visiškai nesinori. Jai reikia santykio, kad pasijaustų saugi. O jis nuo to bėga.

Ji pradeda priekaištauti, prašyti, atakuoti – ir Peteris pradeda jausti, kad jis grįžo į santykį su mama. Jis ima bėgti, ji pradeda laikyti. Jos prašymas prisiimti atsakomybę jam primena „motinos kalėjimą“ kuriame žūsta Jis, ir jis maištaus. Nes dabar gali daug labiau, nei su savo mama.

Vendi neturi tiek galios, kiek turėjo mama,  ir dėl to Peteris gali išpilti visą susikaupusį pyktį, kurį nešiojosi mamai. „Tu turėtum suprasti, kad aš pavargęs“, „per tave aš toks piktas pasidariau“, „dar taip šnekėk, tai paliksiu, ir galėsi pati kabarotis su vaiku, suprasi, kaip tau manęs reikia“, „tu nieko neveiki, tik priekaištauji“, „man blogiau, tu tai namie sėdi“. Ir Vendi, nuolat besijaučianti kalta dėl kitų jausmų, praryja šitą užnuodytą obuolį ir dar labiau blaškosi. Ji susiduria su Peterio kita puse – Kapitonu Huku, kurio galia yra agresyvi, kuris turi labai aukštus reikalavimus kitiems, kuris naikina kitų kūrybiškumą ir džiaugsmą, permeta atsakomybę už save kitam ir jo šešėlį ima nešti Vendi.

Jie bijo konfliktų, nes jų konfliktai primena dviejų paauglių konfliktus – kadangi jie abu neturi gero ryšio su savo galia, jiems tą galią reikia atstatyti visokiuose buitiniuose mažmožiuose. Ir konflikte išsipila abiejų pyktis neįsisąmonintas, nesuvaldomas. Kai Vendi pasiduoda ir vaiką prižiūri viena, ji negalės susilaikyti, kai jis ne ten padeda šepetėlį ir eis į kovą dėl to –  „Kažkokia nesąmonė, mes pykstamės dėl visiškų smulkmenų“- sako ji bejėgiškai. Ir tuose pykčiuose jie nuolat vienas kitam bando išrėkti „tu manęs negirdi“, „aš tau nesvarbus/nesvarbi“. Nes jų abiejų niekas ir negirdėjo…ir jie tikėjos, kad šitam santykyje išgirs, bet taip, kaip Vendi paaukoja save vardan to, kad „nebūtų konflikto“, „jis nesupyktų“, taip jis negali matyti jos, nes jis kaip išbadėjęs vaikas nori, kad kažkas pamaitintų jį. Jie niekaip neranda to MES realybėje.

Ką daryti? Mes galime pradėti augti tada, kai atsimerkiame ir pradedame matyti tai, kas vyksta, iš kito sluoksnio. Kuo giliau mes esame nepamatyti, tuo sunkiau išlipti iš tos dinamikos patiems, nes tas alkis labai taškys, tas lūkestis, baimė, pyktis, nusivylimas susikoncentruos į kitą. Peteriui ir Vendi reikės užaugti. Gerai, kai jie tai mato kartu. Deja, toks scenarijus retesnis. Dažnai Vendi yra ta, kuri eina į terapiją, nes jai yra lengviau priimti savo bejėgiškumą ir ieškoti pagalbos. Peteriui Penui kartais tai grėstų prarasti „žavaus, stipraus, charizmatiško jaunuolio“ paveikslą, kurio jis taip įsikibęs laikosi. Ir tai nėra paprasta kelionė, nes tik Vendi ima stiprėti, aiškiai pasakyti apie savo poreikius, nežaisti žaidimo „tu atsakinga už mano jausmus ir turėtum kaip mama pasirūpinti mano poreikiais“, kuo ji aiškiai transliuoja, kad vaiko auginimas yra abiejų atsakomybė ir Peteriui gali nepatikti, bet jis turi tai prisiimti – tuo Peteris Penas vis labiau siautės. Nes nebus patogu, nes šitas naujas santykių šokis labai „nefainas“ pasidaro. Bet tai yra tai, ko Peteriui reikia. Jis turi nusileisti ant žemės, ir tai bus skausmingas patyrimas. Tačiau jei Vendi sugeba atlaikyti ataką, jei ji sugeba išlikti suaugusia ir matyti Peterį taip pat, kaip suaugusį, neįsivelti į jo pasyvią agresiją, tame „nepatogume“ Peteris gali pradėti priimti savo šešėlį ir jį integruoti. Tačiau šioje dinamikoje labai sunku Vendi, nebūti mama ar psichoterapeutu, nenorėti „užauginti“ Peterio – tai yra tai, kur ji dažnai jaučia savo galią ir tai duoda ryšio jausmą. Atsisakyti šitos rolės labai sunku. Tačiau kartu tai yra būtina, kad santykiuose jie pradėtų būti kaip du suaugę žmonės.