valevičienė.lt

Tiesa pasakius, su labai įvairiomis. Aš dirbu su žmogumi, kokiais pavidalais jo gyvenime iškyla tie sunkumai (depresija, nerimas, santykių problemos, vienišumas, pyktis, perfekcionizmas, beprasmybės jausmas, valgymo sutrikimai) – nėra tiek svarbu. Dažnai tos išorinės problemos vis vien veda į gilesnius dalykus. Dažnai manęs klausia, ar aš dirbu tik su porom, ar aš dirbu tik su motinystės tema, atsakymas yra – ne. Nors šios temos man labai įdomios,  tačiau sunkumų, kuriuos atsineša klientai, spektras yra labai įvairus. 

Labai priklauso nuo temos. Taip, kartais gerai rasti žmogų, kuris dirba su tam tikra tematika, pavyzdžiui, priklausomybės, valgymo sutrikimai. Tačiau dažniausiai žmonių išsakomos problemos – nerimas, depresija, vienišumas, prasmės praradimas, santykių problemos, gyvenimo tikslo paieškos yra labai bendražmogiškos, ir didžioji dalis specialistų dirba su visomis šiomis temomis.

Priežastį, kodėl noriu terapijos, svarbu įsivardinti. Tačiau tikslo įsivardinimas irgi yra terapijos procesas, dažnai žmonės nelabai žino priežasties to, kas su jais vyksta, ne visada žino ir ko norėtų iš terapeuto. Tad neretai tenka kartu su žmogumi bandyti sukonkretinti, įvardinti, apbrėžti. Ir kuo giliau save pažįstame, tuo labiau terapijos tikslai kinta. Pavyzdžiui, pradinis tikslas „noriu, kad man dingtų panikos atakos“ gali virsti „noriu suprasti, kodėl bijau savo pykčio“ arba „norėčiau galėti sveikai dėti ribas santykiuose“. Tad terapijoje klausimas „kodėl norite terapijos?“ tikrai bus, bet atsakymo galima ieškoti kartu su terapeutu. 

Visų pirma tikriausiai reikia įsivardinti, kad psichoterapeutą reikia išsirinkti. Ir tas išsirinkimas bus ne tik psichoterapeuto kompetencija, bet ir kiek jūs tinkat vienas kitam kaip asmenybės. Šis faktorius, man rodos, yra labai svarbus, apie kurį kartais pamirštame. Tad ieškodami specialisto, pabandykite paskaityti, ką jis rašo, pažiūrėti paskaitas (jei tokios prieinamos) ir rasti tą žmogų, kur jums „suskamba“, kur atrodo galėtumėte pasitikėti. Pasitikėjimo ir saugumo jausmai santykyje yra labai svarbūs, nes ne visada bus terapija lengva ar gera, ne visada išeisite iš sesijos kažką ypatingo apie save atradę, tačiau svarbu, kad apie visas šias patirtis galėtumėt kalbėti, jas tyrinėti kartu. Ir nebijokit ieškoti, bandyti. Žinau, tai nėra paprasta, kartais net labai nepaprasta, jei ir taip kamuoja depresija ar didžiulis nerimas, nesaugumas, santykių kūrimo problemos. Tačiau šis ieškojimas gali būti pirmas žingsnis „dėl savęs“. Nes tai, ko dažniausiai ieškome, tai galėjimo pasirūpinti savimi. Ir rasti žmogų, su kuriuo yra viltis padėti sau, yra labai svarbu. Net jei tokį žmogų rasite ne iš pirmo karto. 

Labai įvairiai. Priklauso nuo psichoterapeuto, jo darbo metodų ir nuo klientų. Aš pati linkusi neapibrėžti terapijos laiko. Nes iš tiesų mes niekada nežinom, kiek konkrečiam žmogui tai užtruks. Kartais to apsibrėžimo reikia pačiam žmogui, kartais apsibrėžiam, kad po penkių ar dešimties konsultacijų pasitikrinsime, kaip mums sekasi. Labai priklauso nuo situacijos. Tačiau kuo gilesnė terapija, tuo ilgiau ji trunka. Tikri pokyčiai yra lėti. Suvokimai, kurie ateina, turi įsišaknyti, turime su jais išbūti, kad jie taptų mūsų gyvenimo dalimi. Ir tai užtrunka. Dėl to, giluminei terapijai svarbu duoti laiko tiek, kiek jai reikia. Ir tai yra kiekvieno žmogaus apsisprendimas – kokiam gylyje jis šiuo metu pasirengęs dirbti, kiek turi tam resursų, kokie jo poreikiai. Dažniausiai tas „reikia“ tampa „noriu“, „man tai svarbu“. Bet tam reikia patirti, koks yra terapijos poveikis, kad suprastume, kaip ji veikia. 

Ateina jausmas, kad kažkoks puslapis užsivertė. Dažnai žmonės sako „jau norėčiau pats pabandyti gyventi be terapijos“. Kartais ateina jausmas, kad išsisėmėm, nebekyla kažkokie dalykai, išsisprendė tai, dėl ko atėjo žmogus.  Ir čia svarbu pasakyti, kad terapija niekada neišsprendžia gyvenimo. Jame visada kažkas vyksta, mes reaguojame, mums iškyla uždaviniai, turime kažką naujo suprasti apie save, pasaulį. Bet kartais norisi tai daryti su kažkuo, t.y. su terapeutu, o kartais ateina jausmas, kad tame visame gyvenime jau galiu pats. 

Taip, terapiją visada galima nutraukti, kada žmogus nori. Tačiau labai svarbu apie šitą norą kalbėtis su terapeutu. Kodėl? Todėl, kad kartais terapijoje pradeda kilti sudėtingi dalykai arba terapiniame santykyje pradeda vykti svarbūs žmogui procesai (pvz. pyktis terapeutui), apie ką reikia pakalbėti, susivokti. Ir kartais tada, kai norisi baigti terapiją, yra pats potencialiausiais terapijos momentas. Tad visada svarbu kartu su savo terapeutu kalbėti apie savo jausmus terapijoje, santykiui, terapeutui, pačiam procesui. 

Apie tai, kiek mes investuojame savęs kaip terapeutai į terapinį santykį daugiau paskaitykite čia.

Psichologas yra psichologijos studijos baigęs specialistas (bakalauras ir magistras), kuris gali konsultuoti, padėti žmonėms krizinėse situacijose, susivokti savo sunkumuose, ieškoti resursų sau padėti. Norint padėti žmogui giliau, mes mokomės psichoterapijos mokyklose, kurios trunka ne vienerius metus, ir kurias pabaigęs psichologas įgauna psichoterapeuto kvalifikaciją. Psichoterapeuto kvalifikaciją gali turėti ir gydytojai psichiatrai, kurie tokiu atveju gali ir konsultuoti, ir išrašyti vaistus. Psichologas vaistų neišrašinėja. 

Tikriausiai žinote, kad yra įvairios psichoterapinės mokyklos – kognityvinės elgesio terapijos specialistai, psichodinaminės, geštalto, individualiosios, egzistencinės, humanistinės,  dailės, šokio ir t.t. Kiekviena turi savitą požiūrį į žmogų ir kaip jam padėti. Aš esu analitinės psichoterapijos specialistė, dar kitaip vadinamos jungiškosios psichoterapijos. Šios pakraipos knygų galite paskaityti tokių kaip C.G.Jung‘o, P.Estes „Begančios su vilkais“, V.Kast, J.Campbell „Herojus su tūkstančių veidų“ ir kitų. Tačiau renkantis psichoterapeutą, man atrodo, daug svarbiau, kad jis tiktų kaip žmogus, o ne kokiai pakraipai priklauso. Tyrimai rodo, kad ne mokykla apsprendžia terapijos efektyvumą, bet terapeuto kompetencija. 

Šiuo metu daugelis specialistų konsultuoja online ir tikrai terapija yra įmanoma ir nuotoliu. Aš asmeniškai rekomenduoju ir renkuosi gyvą santykį, nebent kitaip neišeina. Terapinė erdvė, kabinetas, gyvas tikras buvimas vienoje patalpoje su kitu žmogumi man duoda daug daugiau galėjimo pajausti, palaikyti žmogų ir jam padėti.  Tačiau tikrai yra ir situacijų, ir žmonių, kuriems nuotoliu turi savo privalumų. 

Daugiau minčių šia tema kviečiu skaityti čia.