Dvi iš trijų…
Ji sėdi pusnuogė ant lovos krašto, ką tik užmigdžiusi mažiuką su skaudančiomis krūtimis ir nerimu, baime sujudėti, kad vėl neatsikeltų. Šiąnakt jau antras kartas…ar aš išsimiegosiu? Jis atsimerkė ir pamatė jos siluetą. Pasiilgo. Prisitraukė arčiau ir palietė jos krūtį. Ją nukratė šiurpas ir įsiūtis. “Neliesk!” sušvokštė ji. Ji žino, kad šis žodis atidarė duris jos kaltei, kuri jau tupi ir laukia erdvės pradėti ją ėsti ir griaužti „kokia ji žmona?“. Bet ne dabar. Dabar joje yra pyktis. Mažylis vėl pabudo. Ji čiupo jį greitai kaip išsigelbėjimo ratą ir pradėjo maitinti vėl…
Jis garantuotai pyksta, galvoja ji. Ji vėl jį atstūmė. Ji paguldys mažylį, ir puls pirma “tau tik tai galvoje!” ir užgautas jo jautrumas, tame, kad ieško su ja ryšio, puls kapoti atgal “tu visai mane pamiršai! Tu vis nenori ir nenori!”. Ir jie suksis tame, kame jau šimtą kartų sukosi – kas ką daro, kaip kam kas nerūpi taip niekad ir nepasakydami, kur jiems skauda ir kaip jie jaučiasi. Skaudinti lengviau nei jausti kur skauda.
Arba ji tylės. Atsiguls, nusisuks ir apsimes, kad miega. Jis irgi apsimes, kad miega. Jos kaltė, kad jį atstumia, kad tokia pikta, kad nieko nenori virs joje ir garuos pykčiu. Kurį ji pilstys po truputį visą dieną, dėl ne čia padėto puodelio, ne taip aprengto vaiko. Jis apsimes, kad nieko nenutiko, nes tai vienintelis būdas nesukelti audros. Tai jo būdas – bėgti ir tikėtis, kad viskas savaime praeis. “Nieko tokio” sako jis sau. Bet tas trūkumo jausmas po truputį smaugia ir smaugia. Ir norisi bėgti į telefoną vis daugiau ir daugiau. Kad nebejaustų.
Bet… ji paguldė mažylį…ir jis tyliai pasakė “atsiprašau”. Ji nustojo kvėpuoti, o viduje jau kaupiasi ašaros. “Atsiprašau, nepagalvojau, kad tau ten jautru. Aš ryte paimsiu mažiuką, tu pamiegok, o mes tau pagaminsim pusryčius”. Ir ji įsikniaubė į jo krūtinę, kuri sudrėko nuo jos kapsinčių ašarų. “Ačiū, kad esi”. Ir taip jie kartu užsnūdo vienas kito glėbyje.
*****************************************************************************
2 iš 3. Taip, būtent tiek porų santykiai pablogėja, gimus vaikui. Tyrimai rodo, jog drastiškai krinta pasitenkinimas santykiais, padaugėja neigiamos komunikacijos. Moterims daug labiau nei vyrams padidėja problemų intensyvumas, sumažėja gebėjimas spręsti produktyviai problemas, sumažėja saugumo jausmas santykyje. Ir mes žinom kodėl – nes jos tampa labai jautrios ir pažeidžiamos. Ir tyrėjai pagalvojo patyrinėti, kas gi kitaip toje vienoje poroje iš trijų, kad jų santykis atlaiko šį pokyčio etapą. Pasirodo šios poros jau prieš gimdymą daug daugiau siuntė vienas kitam pozityvių žinučių, konflikte jie išlaikė Mes jausmą, kad Mes turime išspręsti, o ne kas čia teisus. Jie sugebėdavo bandyti suprasti kito poziciją. Ir tai, kas įdomu, šios poros prieš gimdymą, turėjo pasitikėjimą santykiu (kad viskas mums bus gerai) bet ne per didelį. Pasirodo, jog poros, kurios labai pasitiki santykių ir turi tam tikra prasme iliuzinį įsivaizdavimą, labai smarkiai nusivilia. Tačiau poros, kurios tiki, jog tai bus įdomus pokyčių laikotarpis, bet kartu ir ruošiasi jam, lanko kursus ir stengiasi suprasti savo santykį prieš gimdymą, ne tik, kad nepatiria santykio griūties, bet pasitenkinimas santykiu po vaikelio gimimo vis auga (tyrė 8 metus).
Tai kodėl pasiruošimas taip veikia (beje, šiose porose depresijos po gimdymo sumažėja tris kartus!)? Sėkmingos poros susiduria su tokiais pat sunkumais kaip ir kitos. Bet ką jos padaro, jos nesusieja tų sunkumų su savo santykiu. Tai, kad mes turime iššūkių, kad santykis keičiasi, kad mes pamatome vienas kitą kitokį, jiems nereiškia, kad kažkas negerai su sa
ntykiu! Ir pasirodo šitas faktorius yra vienas iš pagrindinių, kuris padeda matyti iškylančius sunkumus kaip kalnus, kuriuos reikia pereiti kartu, kaip pokyčio etapą, kuriame reikia kartu sukurti kažką naujo, o ne problemą, kuri reiškia, kad „mes nebemylim vienas kito“.
Egh… aš labai tikiuosi, kad apie santykius mes pradėsim galvoti, ne tada, kai jau viskas dega, kai jau pridarėm ir prisakėm vienas kitam to, ko nenorėjom, kas sužeidė, bet galvosim tada, kai jie labiausiai kuriasi, kai jie keičiasi, kai mums dar rūpi.
valevičienė.lt 