-
Subscribe
Subscribed
Already have a WordPress.com account? Log in now.
Neseniai rašiau straipsniuką apie galią poroje ir kada ją paleisti. Ten trumpai užsiminiau apie vyrą Peterį Peną, niekada nenorinti suaugti. Po to straipsnio pasipylė jūsų žinutės, kuriose rašėte „taip man yra“, „aš ištekėjau už tokio vyro“, „ką daryti?“. Tad galvoju, imsiu ir papasakosiu apie tai, kas yra ta Peterio Peno ir Vendy istorija. Čia tik…
Ne viskas paprasta su tuo atleidimu. Labai gerai kartais yra pasitikrinti, kada verta paleisti savo galios paiešką, o kada verta stabtelti ir pasikalbėti, nes kitaip tai ims kauptis ir iššaus visiškai netikėtoje situacijoje, kurioje tas kitas nesupras, kas čia vyksta. Papasakosiu istorijas. Scena Akropolyje. „Blyn kokia čia scena Akropolyje“ – pagalvojo Ieva, bet kelio atgal…
Ar mums vis negana? Ar mes tiek išlepę, kad vis negerai? Apsistatėme nuostabiais daiktais ir dalykais, kurie už mus skalbia, plauna, siurbia, kepa, šildo, mala…ir vis tiek neturime laiko. Mes išsilaisvinome iš kietų struktūrų ir dabar moteris, kaip ir vyras, gali eiti dirbti, mokytis, siekti karjeros, uždirbti, bet dauguma moterų nesijaučia laisvos, o jaučiasi įsisukusios…
Taip, mes norime kontrolės, ir kažkas už scenos tyliai cypiai “nee, kontrolės aš nenoriu”. „Man patinka viską paleisti“, ir kitas balselis už scenos pučia įkyrias fantazijas (kaip būčiau pasakius, kaip bus, jei…), kur bent jau taip galima grąžinti kontrolės jausmą. Man labiausiai patinka tas balsas už scenos. Taip, dažniausiai klientai atėję į terapiją nori tą…
“Aš vėl jums pasakoju tą pačią istoriją”, nerimauja klientas prieš mane. Taip, šitą istoriją mes sukiojame kaip geometrinę figūrą erdvėje. Ji ilgoje terapijoje skamba kaip pasikartojantis muzikos kūrinio motyvas. Bet kiekvieną kartą jame atsiranda naujų elementų, nematytų kampų, nepatirtų atspalvių ir tonacijų. Ir taip, po truputi, po žingsniuką, tas besikartojantis, erzinantis akordas, kuris sukdavosi to…
valevičienė.lt 