-
Subscribe
Subscribed
Already have a WordPress.com account? Log in now.
Didysis „Aš“ „Aš“ galiu, „Aš esu Aš“…pradedame sau kartoti paauglystėje ir jaunystėje. Fantazuojame kaip išlipsime iš gyvenimo šešėlių, paliksime viską praeityje, užmiršime, pasakysime sau, kad „nesvarbu“ ir nubėgsime geresnio gyvenimo link. O pasaulis mums ploja katučiu ir sako „taip taip, tu gali“, „viskas tavo rankose“, „tu esi likimo kalvis“. Ir „Aš“ požiūrio taškas išgyvena aukso
Skaičiau pranešimą konferencijoje apie depresiją pagimdžius. Ir sklandė komentarai, kurie buvo kartais paslėpti už klausimo, kad ankščiau moterys buvo stiprios, jokių depresijų nebuvo. Juk nesuprasi, kas dabar čia darosi su šiuolaikinėmis mamomis, prisigalvoja visokių depresijų! Bet kaipgi nutiko, kad tų stiprių mamų dukros dabar serga depresija susilaukusios vaikų? „Aš žiūriu į savo mamą, kuri sako,
Sėdžiu kabinete su Ieva. Ji verkia. Verkia, nes jos vyras vėl pagrasino, kad išeis. Ji verkia, ne dėl to, kad „kaip jis gali taip grasinti?“, ji verkia, kad ji nusidėjo, kad tikrai ją paliks. Kodėl jis taip daro? „Na užpykau, kad jis namie nieko nedaro. O jis sakė, kad esu išpuikus boba“. Nes ji su
„Aš nesuprantu, kiekvieną kartą besipykdama su vyru, aš pradedu verki. Labai nenoriu to, bet negaliu suvaldyti. Ypač po vaiko gimimo tas paūmėjo“ – sako Ji. „Ji nuolat krenta į aukos vaidmenį, nes tik pradedame kažką aiškintis, ji apsižliumbia ir nieko negalima išspręsti“ – sako Jis. Kas čia nutinka? Gal asmenybiniai dalykai, gal gyvenimo istorija, vaikystės
Dvi iš trijų… Ji sėdi pusnuogė ant lovos krašto, ką tik užmigdžiusi mažiuką su skaudančiomis krūtimis ir nerimu, baime sujudėti, kad vėl neatsikeltų. Šiąnakt jau antras kartas…ar aš išsimiegosiu? Jis atsimerkė ir pamatė jos siluetą. Pasiilgo. Prisitraukė arčiau ir palietė jos krūtį. Ją nukratė šiurpas ir įsiūtis. “Neliesk!” sušvokštė ji. Ji žino, kad šis žodis
valevičienė.lt 